Kaip atmosferos slėgis veikia žuvų kibimą

Prieš keletą metų dar nekreipdavau į tai dėmesio – žiūrėdavau tik temperatūrą ir ar lis. Kol vienas senesnis žvejas prie ežero nepasakė paprasto dalyko: "tu ne orą tikrink, o slėgį". Iš pradžių skambėjo keistai, bet po kelių sezonų stebėjimų supratau, kad jis buvo teisus – slėgis dažnai nulemia dienos likimą labiau nei bet kas kitas.

Kas ta atmosferos slėgio istorija

Atmosferos slėgis – tai tiesiog oro masės svoris, spaudžiantis į žemės paviršių. Lietuvoje jis vidutiniškai sukasi apie 1013 hPa – kai artėja anticiklonas, slėgis kyla, kai ciklonas – krenta. Šitą patys jaučiame retai, bet žuvys – kur kas jautriau, nes jų plaukimo pūslė reaguoja į kiekvieną pokytį.

Plaukimo pūslė žuviai reikalinga pusiausvyrai vandenyje, bet tuo pat metu ji veikia ir kaip savotiškas barometras. Kai slėgis sparčiai krenta, pūslė šiek tiek išsiplečia, ir žuviai tenka dėti pastangas, kad nekiltų aukštyn savaime – nemalonu, tad aktyvumas krenta. Kylant slėgiui vyksta priešingai – pūslė susispaudžia. Įdomiausia tai, kad žuvims labiau rūpi ne pats skaičius, o kaip greitai jis keičiasi – stabilus slėgis, net jei žemas, dažnai geriau nei staigus šuolis į bet kurią pusę.

Kaip tendencija veikia kibimą

Kai slėgis krenta – plėšriosioms metas

Krentantis slėgis dažniausiai reiškia, kad artėja frontas, ir plėšriosios žuvys tarsi tai nujaučia iš anksto – ima medžioti intensyviau, tarsi žinodamos, kad netrukus bus sunkesnis laikotarpis. Prisideda ir tai, kad prieš lietų vabzdžiai leidžiasi žemiau, ropoja ant vandens paviršiaus, o sumažėjęs matomumas duoda plėšrūnams pranašumą prieš auką. Aš pats stebiu barometrą – jei per pastarąsias tris valandas slėgis krito daugiau nei 2-3 hPa, mesčiau kitus reikalus ir važiuočiau prie vandens. Tai vienas patikimiausių ženklų, kada gali gerai kibti lydeka ar ešerys.

Kai slėgis stabilus – baltosioms žuvims puiku

Karšiai, kuojos, lynai ir panašios žuvys mėgsta ramybę. Kai slėgis nekinta kelias dienas iš eilės, jos susikuria pastovų maitinimosi ritmą – ryte, vakare – ir tampa gerokai nuspėjamesnės. Jei prie stabilaus slėgio dar prisideda saikinga temperatūra, kažkur 15-22 laipsnių ribose, ir dangus bent iš dalies debesuotas, karšiai gali kibti net vidurdienį, kas kitomis sąlygomis būtų reta.

Kai slėgis kyla – dažniausiai prastas laikas

Sparčiai kylantis slėgis man visada buvo pats nedėkingiausias variantas. Po audros ar stipraus lietaus, kai slėgis greitai lipa aukštyn, žuvys tarsi susitraukia – nenoriai juda, mažai maitinasi. Kartais tai trunka kelias valandas, kartais ištisą dieną. Po tikrai didelio slėgio šuolio (pavyzdžiui, kai praūžia audra) žuvims dažnai reikia paros ar net daugiau, kol vėl priprantą prie naujų sąlygų – tokiu metu geriau tiesiog palaukti, o ne švaistyti laiką.

Kaip aš pats tuo naudojuosi

Prieš važiuodamas visada patikrinu ne tik dabartinį slėgį, bet ir jo tendenciją per pastarąsias valandas – tai svarbiau nei pats skaičius. Jei matau, kad slėgis pradeda kristi, stengiuosi išvykti kuo greičiau, kol frontas dar neatėjo, o ne po jo. Baltosioms žuvims renkuosi dienas, kai slėgis jau kelias dienas stabilus, o lydekoms ir ešeriams – priešingai, laukiu būtent to laikotarpio prieš atšalimą ar lietų.