Nekimba? Štai ką veikia kiekvienas žvejys, kol laukia

Jei kas nors iš šalies pažiūrėtų, kiek laiko žvejyboje realiai praleidžiama žiūrint į nejudančią plūdę, greičiausiai paklaustų, ar mums viskas gerai. Ir sąžiningai – dažnai tas laikas sudaro gerus 90% visos išvykos. Kibimas – tai tik trumpi, malonūs įsiterpimai tarp begalinio laukimo. O laukimą kažkuo užpildyti reikia, tad per metus prie vandens susikroviau visą sąrašą dalykų, kuriuos žvejai daro, kai žuvys tiesiog nusprendžia mūsų ignoruoti.

Plūdės hipnozė

Pirma stadija visada ta pati – įtemptai žiūri į plūdę taip, tarsi vien žvilgsniu galėtum priversti ją panirti. Po kokių dvidešimties minučių pradedi matyti judesį ten, kur jo nėra – bangelė nuo vėjo, ir širdis jau šoka iš krūtinės. Patraukti meškerę? Ne, klaidingas aliarmas. Vėl žiūrėti. Kai kurie žvejai šioje stadijoje užstringa visai dienai ir vadina tai meditacija.

Pokalbiai su savimi (arba su žuvimi)

Kai niekas negirdi, o aplink tik vanduo ir antys, žvejys pradeda garsiai samprotauti. "Na kodėl gi nekanda", "gal per giliai", "tu ten po vandeniu, aš žinau, kad tu ten esi" – ir taip toliau, kol galiausiai pradedi tiesiogiai kreiptis į žuvį, tarsi ji galėtų tave išgirsti ir persigalvoti. Retkarčiais net pavyksta – bet greičiausiai tai visai ne dėl pokalbio.

Termoso ritualas

Kava ar arbata iš termoso – vienas rimčiausių žvejybos ritualų. Pirmas puodelis išgeriamas per pirmą pusvalandį iš nekantrumo. Antras – kai supranti, kad greitai nieko nebus. O trečias jau tiesiog dėl to, kad reikia ką nors veikti rankomis. Jei atsivežei sumuštinių, jie dažniausiai suvalgomi per pirmą valandą, nepriklausomai nuo to, kiek planavai jų užtekti visai dienai.

Mazgo, kurio nepamenu kada surišau, arinėjimas

Iš niekur atsiranda mazgas ant valo, kurio nebuvo prieš metant meškerę. Kaip jis atsirado – niekas nežino, gal tai visatos būdas priminti, kad nuobodžiauji per ilgai. Sekančias dešimt minučių praleidi kantriai jį arindamas, dažnai tuo pačiu metu žiūrėdamas į plūdę per petį – tiksliai tą akimirką, kai atsisuki, kad reikia atrišti mazgą, ji, žinoma, nuščiūva į vandenį.

Draugystė su kaimyniniu žvejumi

Jei šalia sėdi kitas žvejys, kuriam irgi nekimba, susidaro savotiška bendrystė – abu tylomis pripažįstame, kad diena nepavyko, bet niekas garsiai to nesako. Vietoje to kalbamės apie orą, praeitą savaitę, kažkieno sugautą milžinišką lydeką prieš dešimt metų, kurios niekas nematė, bet visi tiki. Toks pokalbis kartais įdomesnis nei pati žvejyba.

Naujos įrangos svajonės

Kol laukiu, mintyse dažniausiai jau būnu išleidęs pusę atlyginimo naujai meškerei, kurios man tikrai nereikia, bet kuri "tikrai pakeistų viską". Grįžęs namo, žinoma, apie tai pamirštu – iki kito karto, kai vėl nekimba.

Kaltinimas visko, tik ne savęs

Kai valanda po valandos praeina be jokio rezultato, natūraliai prasideda kaltųjų paieška. Mėnulio fazė netinkama. Slėgis kyla. Vėjas ne ta kryptimi. Masalas per ryškus, arba per blankus, arba tiesiog "šiandien žuvys kvailos". Bet kas, tik ne tai, kad galbūt reikėjo patikrinti prognozę prieš išvažiuojant, o ne pasikliauti nuojauta ir praeitos savaitės sėkme.

Trumpas snūstelėjimas

Ir galiausiai – snūduriavimas. Saulė šildo, vanduo ramus, meškerė įtvirtinta, ir akys pačios užsimerkia. Būtent tą akimirką, žinoma, ir pradeda kibti – bet apie tai jau kita istorija.