Kodėl apsiniaukusi diena geriausia plėšrioms žuvims

Ilgą laiką galvojau, kad geriausios žvejybos dienos – kai saulė šviečia ir dangus švarus. Kelis kartus išsiruošdavau tokiomis dienomis su dideliais lūkesčiais ir grįždavau namo su tuščiu kibiru. O paskui vieną rudens popietę prie Rėkyvos, kai dangus buvo pilkas kaip alavas ir jau ruošiausi motoruoti namo, lydekos ėmė kibti viena po kitos. Nuo tos dienos apsiniaukusi diena man – ne priežastis likti namie, o priešingai, ženklas ruoštis rimtai plėšriųjų žuvų žvejybai.

Kodėl taip yra

Paaiškinimas gana paprastas, jei pagalvoji, kaip lydeka, ešerys ar šamas iš viso mato pasaulį. Jos akys sukurtos silpnam apšvietimui – daug šviesai jautrių ląstelių, platus vyzdys. Giedrą dieną, kai saulė kaitina be pasigailėjimo, joms tiesiog per daug šviesos, ir jos ilsisi šešėlyje, po augalais ar giliau, kur netrukdo. Kai dangų uždengia debesys, viskas pasikeičia – jos jaučiasi saugiau ir drąsiau išplaukia į atvirą vandenį medžioti.

Yra ir kita pusė – kai šviesos mažiau, mažesnės žuvelės irgi elgiasi drąsiau, pakyla arčiau paviršiaus. O ten, kur smulkios žuvys, netrukus atsiranda ir tos, kurios jas gaudo.

Ne kiekviena debesuota diena vienoda

Su laiku pastebėjau, kad ne visos apsiniaukusios dienos duoda tą patį rezultatą. Kai dangus vos padengtas – gal 20-30 procentų – žuvys vis dar gana atsargios, aktyvumas tik šiek tiek geresnis nei giedrą dieną. Tikrai gerai prasideda kažkur ties 60 procentų riba ir aukščiau – tada jau matau skirtumą prie vandens. O visiškai apniukusi diena, ypač jei prie to prisideda ir smulkus lietutis, dažniausiai būna pati geriausia iš visų.

Beje, apie lietų – jei jau esi lauke ir pradeda lynoti, nebėk į mašiną. Lašai, krisdami į vandenį, sukelia mažus virpesius, kurie traukia smulkią žuvį prie paviršiaus, o plėšrūnai tai jaučia iškart. Prisimenu ne vieną kartą, kai kibimas prasidėjo lygiai tada, kai pradėjo lyti – tarsi kas įjungtų jungiklį. Vanduo per lietų dar ir prisipildo deguonies, ypač jei prieš tai buvo ilgas karštas periodas – o tai irgi žuvims tik į naudą.

Kaip elgiasi skirtingos žuvys

Lydeka apsiniaukus tampa tiesiog kita žuvimi – aktyvesnė, drąsesnė, dažnai išplaukia net į atvirą vandenį, ne tik stovi prie augalijos krašto kaip įprastai. Ešeriai debesuotą dieną susirenka didesniais būriais ir aktyviau vejasi masalą – jei matai juos šokinėjant paviršiuje, tai geras ženklas, kad prie to būrio verta pameškerioti. O šamas, kuris paprastai medžioja tik naktį, apsiniaukusią dieną kartais nusprendžia paankstinti pietus – kibimo galima sulaukti net vidurdienį, kas giedrą dieną būtų beveik neįtikėtina.

O jei diena vis dėlto giedra

Žinoma, ne visada gali rinktis orus – kartais laisva diena pasitaiko būtent tada, kai danguje nė debesėlio. Tokiu atveju žvejoju anksti ryte arba vėlai vakare, kol saulė dar žemai, ir renkuosi vietas su šešėliu – po medžiu, tiltu, tarp augalų. Masalus renkuosi natūralesnių, prigesintų spalvų, o gylį – didesnį, ten kur šviesa jau neprasiskverbia taip stipriai.